Stebėjoto sielos dugne

 

I.

Mėlynė eilėraštį rašo širdy

Ir viskas tik rašo tik rašo

O vėjai šėlioja tuščioj atminty

Ir net atsiminti neprašo

 

Pieštukai, lapai, teptukai

Po toną, po ilgesį sveria

Sapnuojasi eilėraštukai,

Bet spėkit, kiek jie tveria

 

Vos aidi siužetai romanai

Ir sklaidos mūsiškėj tikrovėj

Nėr siūlo suausti šiai dramai

O mėlyne miško šventovėj

 

II.

Einu į saulės šviesą

Dvi varnos tyli

Glaudžiu mažytę tiesą

Manęs pasaulis nemyli

 

Jausmas pilnas gilių kavos

Sirupai širdį užliejo

Plaučiai pilni yin jang  kovos

Pasiilgau tavęs ir gimtinės vėjo….

 

III.

Daiktų tvirtovėj kaliu

Draugelio uodega vizga

Jaukumais kvėpuot negaliu

Išsivesiu jį ir išmesiu viską.

 

Išeisiu į dangų, ozoną

Išlįsiu iš kiemo tamsos

Užkliūsiu už viržių vazono

O laisve šukėj tiesos

 

Padėka T.Tranströmeriui

Prisirpusi gėdos kekė,

apsunkusi nuo prisiminimų,

ji sunks, sunks ir sunks,

kol nuluš, nukris,

jos vaisiai sutiš man po kojų,

jų kartūs kauliukai

maloniai sugrikšės po batais..

Žvilgsnis aukštyn..

Dangaus skliautai priglaus..

“Nesigėdink, kad esi žmogus, – didžiuokis!”

nušvitęs

Taip. Taip. Taip, nes –

Tu. Tu. Tu.

 

Ir nebereikia jau savęs įtikinėti, kad

viskas bus gerai, ir kad

pasitikiu tavim.

 

Tu. Tu. Tu, todėl – 

Taip. Taip. Taip.

Paprastas

grybų karalystė,

augalų,

gyvūnų,

…mūsų,

… o dabar teateinie Tavo

Pora atsivėrimų

Viešpatie, sutelk mus dvasioje, ten, kur visuomet gyvename Tavo karalstėje, ir kas tada mums mūsų aplinkybės! O jos išsirikiuoja lyg žolės stiebeliai, besitiesiantys  į saulę.

*** *** ***

Kartais išgirstu labai liūdną giesmę. Bet ji yra tokia nežemiškai graži, kad kai pasineriu į ją, man nebereikia jokių linksmų dainelių, kurios skamba mano namuose.

 

…nebeiškęstas

Kol mano sodai virsta mišku… ir samanos budina uolienas sapnams…  pomiškiai tankūs paslepia kelius į prasmę… o paukščių  tyla vilioja žiemą… , – Mano požemių pasieniais šoka ugnelių šviesos…, knyga guli atversta amžinai kantri…

Ir kai naktis bus jau dabar… tas vienas ką aš  turiu – mano žvilgsnis – … klajos tamsoje švytinčiais šlaitų sniegynais… ir glamonės juos šventomis artumo svajonėmis…

***

Iš kur

Tos dainos tampa

Naujom… visą

Dieną širdis panirus

Geruman

Vakaro pienas

Žadina

Miegui… šiąnakt

Sieksiu

Žvaigždės prieangius

Ūkų papėdėse mylimą

Pamaitinsiu… Paskui skrisiu

Žemyn, atgal,

Greičiu be proto… kai

Ryto

Vėsos man plaukus nuo

Veido praskleis

Nusijuoksiu

Supratus

Kelionės

tavo eilės, viešpatie,

kur beeičiau ir ką beglostyčiau akim –

pakrantės, pasislėpusios snigimo uždangoj,

viršūnės, lekiančios pro mano langus,

miestelio triukšmas, minamas šaligatviais baltais, –

jos teka kaip gaiviausia upė,

kaip lašai per dvasios stiklą srūva

ir ramina širdį,

sutvirtina kaulus,

paguodžia pavargusią sielą

 

…Kai vėjas lūpom švelnumo pilnom

mylavo ražienas

ir širdį man kvietė dangun,

sėdėjau ten dieną ir visą rytą

ir mintį vieną verpiau:

pas tave mane, die,  pas tave..

… Kai vėjas mostais rūsčiais

kitądien grūmėsi

ant ežero su mano valtim,

kur trūko man’ galvelei pusrutulio vieno,

o kitas plūdos su bangom-

kodėl tau pas tėvelį nesimiega,

tu amžina tu nesibaigianti kvailutė,

…Ir tik kai tavo bokštą aš tolybėj pamačiau

(audra juk nenurimo), aš apsukau laivelį

o jau ant kranto,

po valandų ir valandų irklavimo,

juokiausi taip!

Ir tiktai vienas tu girdėjai –

nepražuvai…  sveika parvykus..

…Tikėjausi, kad amžiams liksiu pas ražienas,

bet nežinojau dar tada jauniklė,

kad metų laukia šitiek daug,

dar tiek tų vėjų, tiek

tų horizontų ežerų

ir bokštų, ir viešpatėlių netikrų..

…Bet vėjas kai suvers ant džiaugsmo siūlo

visus metus, ir ašaras ir juoką,

ir svają tarp ražienų,

ir nežinios viršūnes, persmeigusias dangų,

ir kai aš vėl pati nepastebėjusi prieisiu,

ištiesiu žvilgsnį savo rimstantį ir tarsiu –

visa ir netgi tai, ir kelias pas tave

per amžius yra viena

 

Karaliaus vaiko namai

Mano laimės paskliautės bekraštės

Aidi giesmėm nei džiugiom, nei liūdnom

Jos laiko skliautus ir dingsta jų aukšty..

Paukštelis atklydęs susiveja lizdą.

Čia jo ramybės laukai ir skambantis miškas.

Čia pilna jų, paukščių, tarytum vaikų

Per vestuvių pokylį..

Per amžius tuokiuosi su laime

Nei verkiančia jau, nei besijuokiančia,

Ir kai galiausiai praregiu

Tarp sapno ir dienos,- matau,-

Kad nieko nebeteks bijoti,

Tik atsilošti karalaitės ložėje,

Toliau regėti savąją ir anaiptol netik

Padangę,

Kur vyksta šitiek daug

Ir taip seniai ir taip dabar!

Kai vėjas varsto mano langus….

Gyventi palapinėj ar bakūžėj

Niekad nenorėjau.

Keliauju sau po savo rūmus

Iš kambario į kambarį –

Jų man ir anaiptol netik

Šimtų šimtai,

Ir stalą mums padengs

Garuos aliejai

Nematomi nebýliai

Laimins vykusių

Ir amžinybe tapusių dienų

Trimitai..

Ir švyti dienos, o gal kambariai,

Kai pro vitražus ant grindinio

Laimingo laiko ruožais

Nusidriekia ir patirtis,

Ir nesuvokiama malonė,

Ir aš, kuri svajodavo

Išsinuomoti kambarėlį

Varpinėj,

Ar suvokiau aš pagaliau,

Kad tai, ir visa tai yra mano namai,

Į kuriuos aš net sapne veržiuos išeiti..